Vokiečių kronikininko Henriko Latvio, tarnavusio Rygos vyskupui, Senosios Livonijos kronikos - Chronicon Livonicum vetus, pagrįstos trijų pirmųjų vyskupų darbais ir apimančios laikotarpį nuo pirmojo Livonijos vyskupo atsikėlimo iki visų estų užkariavimo, pirmojoje knygoje (apie 1184 -1196 metus) rašoma, kad žiemgaliai 1187 m. bandė sugriauti Ikškilės pilį. Šis pasakojimas veikiausiai galėtų būti apibūdinamas kaip padavimas, tačiau neatmestina buvus priešiškų veiksmų, nukreiptų į besikuriančią svetimšalių kaiminystę.
<…> Tuomet kaimynai pagonys semigalai (semigalli, pagani), išgirdę apie pastatą iš akmens ir nežinodami, kad akmenys suklijuoti kalkėmis, atėjo su drūtomis laivų virvėmis ir norėjo neišmanėliai pilį nutempti į Dauguvą. Sužeisti strėlėmis jie pasitraukė nieko nepadarę. <…> (Livonijos kronikos, 1991: 25; Heinricus de Lettis, Chronicon Livonicum vetus, 1740: 4).

 III-iojoje knygoje, Alberto vyskupavimo antraisiais (1200 m.) metais Rygoje, ta pati Senosios Livonijos kronika fiksuoja “krikščioniškojo pasaulio” taikytas sankcijas De portu Semigallie prohibito Žiemgalai:
<…> To paties šviesiausiojo vyskupo prašymu ir reikalavimu Romos sostas, grąsindamas anatema, uždraudė prekybos tikslais lankytis semigalų uoste. Šitą draudimą vėliau priėmė patys pirkliai ir patys nutarė, kad kiekvienas, kas atvyks į semigalų uostą prekybos tikslu, neteks turto ir gyvybės. Praėjus dvejiems metams po miesto pastatymo, kai kas ketino tą nutarimą laužyti; visi pirkliai įsakmiai patarinėjo jiems nevykti į Semigaliją (Semigalliam). Tačiau kai kurie ar iš apaštališko tėvo draudimo negerbimo, ar iš noro priešintis bendram pirklių sprendimui, leidosi su savo laivais žemyn Dauguva. Kiti pirkliai, matydami jų užsispyrimą, plaukė aukštyn laivais ir su jais kovėsi, du iš jų, būtent locmanas ir kapitonas, buvo pagauti ir atiduoti žiauriai mirčiai, o kiti priversti grįžti. <…> (Livonijos Kronikos, 1991: 31; Heinricus de Lettis, Chronicon Livonicum vetus, 1740: 19-20).

 1202 m. vykusiuose įvykiuose Senosios Livonijos kronikoje minimas lietuvių ketinimas įsiveržti į Žiemgalą. Vėliau, tais pačiais 1202 m., žiemgaliai aprašomi nusiaubę Rygos apylinkes ir sudarę su rygiečiais taikos sutartį.
<…> Paskui kitą žiemą jie (lietuviai) su didele kariuomene leidžiasi Dauguvos žemupin ir patraukia į Žiemgalą. Bet dar į ją neįžengę, gauna žinią, kad Polocko kunigaikštis su kariuomene veržiasi į Lietuvą, todėl palikę žiemgalius (Semigallis), skubiai patraukia atgal. <…> (LII, Mindaugo knyga, 2005: 93).

 <…> Po to semigalai negyvenę taikoj su lyviais, sudegino Holmo (Martinsalos) bažnyčią ir visą kaimą, ilgai laikė apgultą pilį, tačiau, neįstengę jos paimti, pasitraukė. Kad Viešpaties dievo valia naujas krikščioniško tikėjimo pasėlis plistų ir visur viešpatautų taika, tie patys semigalai (Semigallos) atsiuntė į Rygą atstovus taikai sudaryti ir, tokiu būdu taiką sutvirtinus pagonišku papročiu, jie, buvę teutonų ir lyvių priešai, pasidarė jų draugai. <…> (Livonijos kronikos, 1991: 33; Heinricus de Lettis, Chronicon Livonicum vetus, 1740: 23).

 1205 m. Ruopažių žiemos kautynės. Viestartas sudaro sąjungą su kalavijuočiais ir pastoją kelią, iš plėšiamojo žygio Estijoje grįžtantiems, kunigaikščio Žvelgaičio vedamiems lietuviams.
<…> vienas vyras, vardu Viestartas, Žiemgalos vyresnysis (Vesthardus, maior natu de Semigallia), sužinojęs apie lietuvių žygį, skubiai atvyksta į Rygą ir perspėja vokiečius, kad priešai netrukdomi žygiuoja per jų žemes, idant kartais pažinę vietovę ateityje nesunaikintų miesto ir jo gyventojų. Bet vokiečiai dėl menkų savo jėgų nenorėjo kautis, kol negrįš vyskupas, todėl minėtas Viestartas, narsus vyras, ima raginti juos stoti į mūšį; žada atvesti jiems į pagalbą labai daug žiemgalių ir prašo duoti bent keletą patyrusių vyrų, kurie mokėtų vadovauti ir surikiuoti kautynėms kariuomenę. Vokiečiai, pamatę jo tvirtą pasiryžimą, sako, kad patenkins jo prašymą su sąlyga, jei iš kiekvienos Žiemgalos pilies (castro Semigalliæ) duos jiems po vieną įkaitą, kurį jie pasirinks. Viestartas, labai nudžiugintas tokio atsakymo, linksmas grįžta pas saviškius, paima nurodytus įkaitus ir sutelkia didelę kariuomenę. Ją atvedus, vokiečiams perduodami įkaitai; taip įrodę vokiečiams savo sąžiningumą, gauna jų paramą ir bičiulystę; vyskupo tarnai, Kristaus ordino broliai ir riteris Konradas iš Ikškilės su keliais kitais riteriais, kurie galėjo išvykti, patraukia iš miesto į kariuomenę ir ant aukštumos  su žiemgaliais  ima laukti grįžtančių lietuvių.
  Tuo tarpu į Turaidą siunčiami geri pasiuntiniai, kad stropiai ištirtų, kuriuo keliu priešai traukia, ir tai praneštų. Taip pat minėtas žiemgalių vadas (Dux Semigallorum) Rygoje nuo kiekvieno namo surenka maisto išteklių kariuomenei, kuri buvo atžygiavusi iš toli, ir juos atgabena. O lietuviai patraukia namo su begale belaisvių ir neapsakomu skaičiu paimtų gyvulių ir arklių. Įžengę į Livoniją, pamažu slenka nuo kaimo prie kaimo, galop pasuka prie Kaupo pilies ir, tikėdami, kad lyviai laikosi taikos, sustoja pas juos naktį pailsėti. O vokiečių ir žiemgalių pasiuntiniai, slaptai iššniukštinėję juos grįžtant, praneša tai savo kariuomenei; kitą dieną dar vieni pasiuntiniai patraukia pirmiesiems įkandin ir praneša, kad lietuviai ketina grįšti apylinkėmis nuo Ruopažių Ikškilės link. Išgirdusi šias kalbas, visa kariauna pradžiunga, ir rungdamiesi tarpusavyje visi ima ruoštis mūšiui. Taigi lietuviai, pasirodę su visu grobiu ir belaisviais, kurių skaičius perkopė tūkstantį, padalija savo kariuomenę į dvi dalis, belaisvius suvaro į vidurį ir dėl gilių pusnių viena vora traukia tik vienu keliu. Netrukus tie, kurie žengė priekyje, randa pėdsakus, įtardami žabangas, sustoja, todėl tie, kurie buvo gale, su belaisviais pasiveja tuos, kurie buvo priekyje, ir sudaro vieną pleištą. Daugelis žiemgalių, išvydę jų daugybę, išsigąsta ir neturėdami drąsos stoti į mūšį atsitraukia į saugesnę vietą. Tai matydami, kai kurie vokiečiai kreipiasi į riterį Konradą su uoliu prašymu patiems pradėti mūšį su Kristaus priešais, sakydami, kad reikia veikiau šlovingai kristi už Kristų, nei savo tėvynainių gėdai negarbingai leistis į kojas. Šis, kaip riteriui dera, turėdamas gerus šarvus sau ir žirgui, su keliais kitais atvykusiais vokiečiais metasi į lietuvių pusę, bet pastarieji, Dievo valia išsigandę ginklų mirgesio, visur nuo jų ima trauktis. Todėl žiemgalių vadas, išvydęs lietuvius Dievo valia taip sutrikus, ima raginti saviškius drąsiai stoti su jais į mūšį ir suburia kariuomenę; lietuviai kaip avys visose pusėse pasklinda per kelią ir maždaug tūkstantis du šimtai jų krenta nuo kalavijo ašmenų.
  Teodorikas Šilingas, vienas iš vyskupo tarnų, aptinka Žvelgaitį, kuris sakė sugriausiąs Dievo miestą (Rygą), ir, pamatęs, kad jis sėdi rogėse, ietimi perveria jam šoną. Kažkokie žiemgaliai, išvydę jį mėšlungiškai raitantis, nupjauna jam galvą ir, įmetę į savo roges, prikrautas vienų lietuvių galvų, pasuka į Žiemgalą (in Semigalliam). Nuo kalavijo krito taip pat daug belaisvių estų, kurie kiekviena proga priešiškai elgėsi Kristaus vardo garbintojų atžvilgiu, ir taip krikščionys, drauge su pagonimis žiemgaliais (Semigallis paganis) pasiekia visišką pergalę prieš abi gentis, t. y. lietuvius ir estus. Išguldę lietuvius ir estus, vokiečiai ir žiemgaliai grįžta prie jų gurguolės ir paima nesuskaičiuojamą grobį arkliais, gyvuliais, drabužiais ir ginklais; Dievo malone išlikę gyvi, visi sveiki grįžta į savo žemes šlovindami Dievą.
  Vienas kunigas, vardu Jonas, tuo metu buvęs Lietuvoje nelaisvėje, pasakojo, kad dėl vyrų mirties pasikorė penkiasdešimt moterų, nes (lietuviai) tiki, kad su jomis netrukus gyvens kitame gyvenime. <…> (LII, Mindaugo knyga, 2005: 94-96; Heinricus de Lettis, Chronicon Livonicum vetus, 1740: 29-31).

 Alberto vyskupavimo Rygoje 1206 metais, žiemgaliai teikia pagalbą rygiečių žygyje į Turaidą.
<…> Po to rygiečiai, prisiminę visus Toreidos (Turaidos) pagonių nusikaltimus, padarytus jiems, ir tai, kaip dažnai jie sulaužo taiką, pasikvietė į pagalbą semigalus, kad atkeršytų savo priešininkams. Semigalai (Semigalli) visada buvo nedraugiški toreidiečiams, todėl apsidžiaugė rygiečių pasiūlymu ir atvyko su Vestardu (Vestardo), savo karvedžiu, iš viso 3000 žmonių. <…> Piligrimai visą dieną laikė pilį apgulę ir drauge su semigalais negalėjo jos užimti, ir kada jie su nedaugeliu (semigalų) bandė įsibrauti į pilį iš kitos pusės, tai lyviai penkis jų užmušė, o kitus privertė trauktis. Piligrimai matė, kad pilis tvirta ir neprieinama, todėl ją paliko ir, nuniokoję apylinkes, vyko susijungti su savaisiais. Prie Rygos jie susijungė su visa kariuomene ir pasidalijo grobį, kurį turėjo atsinešę. Vyskupas padėkojo Viešpačiui dievui ir patenkintas išsiuntė semigalus namo į jų žemę. <…> (Livonijos kronikos, 1991: 46; Heinricus de Lettis, Chronicon Livonicum vetus, 1740: 39-40).

 1207 m. gruodžio 24-25 d. įrašas.
<…> Lettonai (lietuviai), prisiminę savuosius, prieš dvejus metus žuvusius nuo rygiečių ir semigalų (et Semigallis), pasiuntė šauklius po visą Lettoniją ir surinko didelę kariuomenę. <…> (Livonijos kronikos, 1991: 52; Heinricus de Lettis, Chronicon Livonicum vetus, 1740: 48).


 1208 m. žiemgaliai su kalavijuočiais surengia nesėkmingą žygį į Lietuvą ir atremia atsakomąjį lietuvių įsiveržimą į Žiemgalą.
<…> Viestartas, žiemgalių karvedys (Semigallorum Dux), tebeatmindamas daugel karo žygių ir nelaimių, kai lietuviai dažnai puldavo ir nuniokodavo jo visas Žiemgalos ribas, ima ruoštis karo žygiui prieš lietuvius ir Rygoje nuolankiai prašo krikščionių paramos teigdamas, kad štai jau antrą kartą ateina į pagalbą rygiečiams prieš kitus pagonis, negana to, ir jo Dievų burtai kritę palankiai. Rygiečių vyresnieji, pro pirštus žiūrėdami į jo Dievų burtus, negana to, turėdami galvoje nedideles saviškių pajėgas, atsisako jam padėti ir griežtai uždraudžia šiuo metu žygiuoti prieš lietuvius. Bet galop jo nuolatinių prašymų ir paikų vyrų, ketinusių patraukti kartu su juo, atkaklumo ir pasiryžimo paveikti, nutaria nedrausti jiems traukti į žygį, negana to, sutinka, kad stotų į mūšį, idant nekiltų pavojus sielai ir gyvybei. Todėl su Viestartu siunčiami kiek daugiau nei penkiasdešimt vyrų, riterių ir arbaletininkų, taip pat daug ordino brolių. Kartu su Danieliu, Idumsos kunigu, patraukė į žiemgalių žemę. Pasirodė raiti ant savo žirgų, žvilgančiais ginklais, ir buvo kuo palankiausiai žiemgalių priimti. Pastarieji pasiuntė pasiuntinius per visas savo žemes, sutelkė didelę kariuomenę ir patraukė Lietuvos link; naktį sustoja pailsėti ir ilsėdamiesi ima pranašauti ateitį: traukia burtus, prašo savo Dievų palankumo ir klausia, ar pasklido gandas juos atžygiuojant, ir ar lietuviai atžygiuos kautis su jais. Ir burtas krito, kad ir gandas pasklido, ir lietuviai pasirengę kautis. Todėl pastėrę žiemgaliai ima atkakliai vokiečių prašyt grįžti atgal, nes labai biją lietuvių antpuolio. Bet vokiečiai atsakydami tarė: “Taip nebus, kad bėgtume ir užtrauktume gėdą saviškiems, priešingai, traukime savo priešininkų link, jei galime susikauti su jais”. Ir žiemgaliai nepajėgė jų paveikti. Žiemgalių buvo begalinė daugybė; vokiečiai jais kliovėsi, nors dėl liūčių buvo kilęs didelis potvynis. Vis dėlto jie drąsiai pasuka į Lietuvą ir atskiromis voromis ima šukuoti kaimus, bet randa juos ištuštėjusius, visus vyrus su moterimis ir vaikais – pasitraukusius. Todėl pabūgę, kad netrukus bus užpulti, kaip galima greičiau suvienija jėgas ir negaišdami tą pačią dieną ruošiasi grįžti.Tai sužinoję lietuviai, pasinaudoję savo žirgų eiklumu, iš visų pusių apsupa juos ir, kaip jiems įprasta, tai traukdamiesi, tai puldami, iš visų pusių talžo ir svaidydami savo ietis ir kuokas daugelį sužeidžia. Todėl vokiečiai sudaro vieną pleištą ir pridengdami kariuomenės užnugarį leidžia žiemgaliams traukti į priekį. Pastarieji paknopstom leidžiasi bėgti ir ima trypti vienas kitą, kiti pasuka į miškus ir pelkes, todėl visa kovos našta gulė ant vokiečių pečių. Kai kurie iš jų narsiausiai gindamiesi ilgai kovojo, bet, būdami negausūs, nepajėgė atsispirti tokiam daugiui. Mūšyje dalyvavo narsiausi vyrai Gervinas ir Rabodas ir daug kitų, iš kurių vieni po ilgos kovos buvo nukauti, kiti – priešų paimti į nelaisvę ir išvesti į Lietuvą, treti pabėgo į Rygą pranešti, kas įvyko.
  Todėl sužinojęs apie saviškių pabėgimą ir lietuvių drąsą, miestas suvaitojo ir rygiečių lyra beregint virto gedulu, o jų giesmės – verkiančiųjų rauda. Ir visi vyresnieji ir garbingi vyrai meldė dangų ir nutarė, kad ateityje negalima pasikliauti pagonių daugiu ir su pagonimis kovoti prieš kitus pagonis, priešingai, reikia dėti viltį į Viešpatį ir pasitelkus jau apkrikštytus lyvius ir latgalius drąsiai skverbtis į visas pagonių gentis. <…>
<…> O po to lietuviai su didele kariuomene įsiveržė į Žiemgalą (Semigalliam) ir ėmė žudyti ir niokoti visa, ką rado. O žiemgaliai (Semigalli), paspendę pakelėje jiems pinkles ir nupjovę medžių, kone visus juos grįžtančius nukovė ir pagarbiai nusiuntė rygiečiams dovanų iš laimėto grobio. <…> (LII, Mindaugo knyga, 2005: 99-100; Heinricus de Lettis, Chronicon Livonicum vetus, 1740: 54-56).

  Apie 1210 m.
<…> Vyskupui išvykus, po kuršių mūšio su piligrimais visos aplinkinės gentys, išgirdusios, kad kuršiai nukovė keletą piligrimų, pasikeitė pasiuntiniais: pirmiausia lyviai pas kuršius, kuršiai – pas estus, taip pat lietuvius, žiemgalius ir rusus, klausdami patarimo, kaip galėtų sugriauti Rygą, paspęsti spąstus visiems vokiečiams ir juos išguldyti. <…> (LII, Mindaugo knyga, 2005: 101-102; Heinricus de Lettis, Chronicon Livonicum vetus, 1740: 66).

  1211 m. grafas Bernardas Lipė, kronikininko Henriko Latvio aprašomas buvus nubaustu jo paties garbinamo Viešpaties dievo, už dalyvavimą daugelyje karų, deginimo ir grobimo, būti raišu abiejomis kojomis, gavęs popiežiaus leidimą skleisti dievo žodį, atvyksta į Livoniją:
<…> Tik ką atvykęs į Livoniją, jis buvo paskirtas abatu, o vėliau tapo Semigalijos vyskupu (Semigallorum Episcopus). <…> (Livonijos kronikos, 1991: 76; Heinricus de Lettis, Chronicon Livonicum vetus, 1740: 78-79).

 1219 m. Rygos vyskupo politika ir Kalavijuočių ordino bandymas įsitvirtinti Mežuotnėje sukelia Viestarto pasipiktinimą. Tolimesnių įvykių eiga virsta atvira priešprieša tarp vyskupo, ordino ir Žiemgalos.
<…> Grįžus vyskupui į Livoniją su piligrimais, atėjo pas jį semigalai iš Mesyotes (žiemgaliai iš Mežuotnės) (Semigalli de Mesyoten), ir prašė vyskupą pagalbos prieš lettonus (lietuvius). Vyskupas jiems sakė: “Jeigu jūs krikštysites ir priimsite krikščionių įstatymus, tada mes duosime jums pagalbą ir priimsime jus į mūsų brolišką bendriją”. Tie atsakė: “Mes nedrįstame krikštytis, nes bijome kitų semigalų (Semigallorum) ir lettonų žiaurumo, todėl prašome atsiųsi savo vyrų į mūsų pilį ir ginti nuo užpuolikų. Jie galės likti pas mus dalinti mums krikšto paslaptį ir mokyti krikščionių įstatymų”. Patiko toks atsakymas vyskupui ir rygiečiams, ir vyskupas pasiuntė su jais savo atstovą, kad gautų sutikimą tų, kurie buvo likę namie. Ir vėl atėjo semigalai ir prašė to paties, ko ir anksčiau. Tada pagaliau pasikėlė vyskupas su Saksonijos hercogu ir kai kuriais kitais piligrimais, su šv. Marijos bažnyčios probstu ir savo vyrais ir išvyko į Semigaliją (Semigalliam), taikiai sustojo prie Mesiotės pilies (castrum Mesoythen) ir sušaukė tos vietos semigalus. Tie, paklusdami vyskupui, visi kartu atėjo, kaip buvo žadėję, priėmė Evangelijos mokymą ir krikštijosi apie tris šimtus vyrų be žmonų ir vaikų. Daug buvo džiaugsmo dėl jų atsivertimo. Po to vyskupas jų prašymu paliko Mesiotės pilyje savo vyrų ir kai kuriuos piligrimus, o kitus pasiuntė į Rygą atgabenti iš ten laivu visa, kas reikalinga. Jis pats su hercogu ir kitais grįžo į Rygą.

 O dabar Vestardas, seniūnas tų semigalų (Westhardus, Senior aliorum Semigallorum) iš gretimos žemės, vadinamos Tervetene (de vicina prouincia, quæ Thernetene vocatur), išgirdęs, kad  Mesiotės pilies semigalai priėmė krikščionybę, surinko kariuomenę iš viso savo krašto, suardė taiką, priėjo prie pilies ir visą dieną mušėsi su teutonais. Jie sukrovė laužą, sukūrė ugnį, bet pilies neįstengė paimti, nors ir narsiai kovėsi. Vestardo (Vesthardi) sūnėnas (sesers sūnus), buvo užmuštas strėle. Sukrėstas dėl sūnėno netekimo, Vestardas tuojau su savo kariuomene nuo pilies pasitraukė. Be to, jis išgirdo, kad kiti teutonai laivu plaukia Missės upe. Skubiai atsigręžė prieš juos ir, atėjęs į tą vietą, kur upė negili, jis pagavo trisdešimt ar kiek daugiau teutonų, juos sumušė, kiti pabėgo į Rygą. Tarp teutonų buvo Segehardas, cistersų regulos dvasininkas, pasiųstas iš Dinamiundės (Daugavgryvos) į minėtą pilį patarnauti vyskupui Bernardui, kurio bažnyčiai čia buvo paskirta vieta. Stovėdamas ant kranto ir matydamas artėjančius pagonis, jis apsidengė galvą gaubtu ir laukė pagonių pykčio. Savo sielą atidavęs Viešpačiui, jis buvo užmuštas kartu su kitais; jų sielos be abejo, guodžiasi pas Kristų kankinių bendrijoj, nes jų darbas buvo šventas, jie juk atvyko krikštyti pagonių ir sodinti Dievo vynuogyno ir palaistė jį savo krauju, todėl vėlės danguje priskirtos prie šventųjų.
  Kada teutonai, buvę pilyje, sužinojo apie savųjų žuvimą ir, neturėdami metams jokių atsargų ir matydami semigalų, lettonų ir kuršių nenumaldomą neapykantą Kristaus vardui, susirengė visi, paliko pilį ir išvyko į Rygą. Tuomet krikštytieji semigalai užmiršo priimtas paslaptis, atsimetė nuo krikščionybės, susivienijo su kitais semigalais ir kartu su jais ir lettonais dėjosi į suokalbį ir sąjungą prieš rygiečius, lyvius ir visus krikščionis. Jie visi, tiek krikštytieji, tiek ir pagonys, susirinko į minėtą pilį, apkasė ir padarė tvirtą pylimą ir po to ėjo į žygį prieš Holmo lyvius, juos žudė ir grobė. Lyviai savo keliu įsiveržė į jų žemę ir pridarė panašių blogybių.
  Išgirdo vyskupas ir Saksonijos hercogas Albertas apie sumušimą savųjų ir visa pikta, ką padarė semigalai, šaukė visus lyvius ir lettus (latgalius), įsakė jiems pasirengti žygiui ir, jeigu Viešpats laimins žygį, atkeršyti pagonims. <…> (Livonijos kronikos, 1991: 111-112; Heinricus de Lettis, Chronicon Livonicum vetus, 1740: 131-132).

  1220 m. Rygos vyskupas, pasak Senosios Livonijos kronikos, surenka apie 8000 vyrų kariuomenę ir išžygiuoja prieš Mežuotnę. Pagalbon mežuotniškiams atžygiavusi Viestarto vadovaujama kariauna, pasitraukus sąjungininkams lietuviams, į atvirą kovą stoti nesiryžta. Mežuotnės pilis neįstengusi atlaikyti apgulties, apiplešiama ir sudeginama.
<…> Po Kalėdų susirinko Livonijos bažnyčios seniūnai ir paskelbė žygį prieš atsimetelius, susibūrusius Meziotėje (in Mesothen), tačiau puolimą sutrukdė lietingas pietų vėjas. Jie vėl susirinko po Švenčiausios mergelės apsivalymo šventės (1220 vasario 2 d.), sušaukę didelę kariuomenę iš Livonijos ir Lettijos (latgalių žemių). Jų priekyje buvo jo šventenybė Livonijos vyskupas su Saksonijos hercogu su visais piligrimais, riterių magistras su savo broliais. Su keturiais tūkstančiais teutonų ir su kitais keturiais tūkstančiais lyvių ir lettų jie vyko prie Holmo, veždamiesi didelę mašiną (bombardą) ir kitas mažesnes mašinas ir kitus prietaisus piliai apgulti. Iš ten ėjo visą naktį, rytą prie Missos (Mussam) kariuomenė susigrupavo ir ėjo toliau prie pilies (Mežuotnės), užėmė pakelėj buvusį kaimą, paėmė grobį, apgulė pilį ir daugelį dienų ją puolė. Vieni statė bolverką, kiti – sienų griovimo mašinas, dar kiti ėmėsi balistų, ketvirti dirbo ežį (ericius) pamatams rausti, ėmė iš apačios griauti pylimą, penkti į griovį nešė rąstus, ant jų užtempė bolverką ir po juo kasė urvą. Daugelis semigalų pilyje (multi Semigallorum in castro) buvo sužeisti akmenimis, kiti sužeisti strėlėmis, lyviai ir lettai daugelį jų užmušė akmenimis iš bolverko. Tačiau maištininkų minia nesiliovė priešintis puolimui. Tada pagaliau buvo pastatyta didžioji mašina, ir ėmė svaidyti į pilį didelius akmenis; apsuptieji, pamatę juos, labai išsigando. Hercogas pats valdė mašiną. Jis sviedė pirmąjį akmenį ir juo sudaužė apgultųjų bokštą ir užmušė jame buvusius žmones. Jis padarė ir antrą šūvį ir juo išvertė lentų tvorą ir medines įtvirtinimo dalis. Iššovė trečią kartą ir akmeniu išvertė tris didelius įtvirtinimų rąstus, kelis žmones užmušė ir sužeidė. Tai matydami apgultieji iš pirmųjų įtvirtinimų bėgo į pilį ir ten ieškojo nepavojingos vietos. Tačiau niekur nerasdami slėptuvės, pradėjo prašyti pasigailėjimo. Jiems davė taiką ir leido išeiti; tuomet iš pilies išėjo Madė ir Gailė (Madis ir Gailis?) (Made et Gayle) su kitais (seniūnais). Jiems pasakė, kad, norėdami išsaugoti savo gyvybę, jie turi atiduoti pilį su viskuo, kas joje yra.
  Nepatiko toks sprendimas, jie grįžo į pilį ir vėl pradėjo atkaklias kautynes. Buvo panaudotos visos apgulimo priemonės; riteriai užsidėjo šarvus, kartu su hercogu užlipo ant pylimo, norėdami užimti viršutinę pilies dalį, tačiau buvo atmušti tų pusgyvių, kurie buvo pilyje. Tada apgulėjai sunešė daug medžių, sukūrė laužą ir puolė atsimetėlius iš visų pusių, kol pagaliau apgultieji išvargę kitos dienos rytą, vienas po kito išeidami iš įtvirtinimų, pasidavė mūsų kariuomenei, nulenkė sprandus.
  Apie pusiaudienį, kada išėjusių iš įtvirtinimų skaičius siekė jau du šimtus, štai netikėtai pasirodo Vestardas su savo semigalais ir lettonais, su didele kariuomene, išėjusia iš miško ir turinčią tikslą užpulti mus. Ir mes tuojau sustatėm mūsų būrius prieš juos ir dalį mūsiškių palikom prie pilies. Kai kurie mūsiškiai, neprotingi, kokių visada pasitaiko, stvėrė tuos seniūnus, kurie buvo išėję iš pilies ir nužudė jų šimtą, o gal ir daugiau be žinios ponų, išėjusių į lauką kautis su pagonimis. Vievaldas, Askratės (Aizkrauklės) seniūnas, priėjo arčiau priešo ir ėmė jį šaukti į mūšio lauką kautis su teutonais. Jie (lietuviai) atsakė: “Mes gavome iš semigalų atlyginimą už tai, kad ateisime ir pasižiūrėsime jūsų kariuomenės. Kadangi dabar mes ją matome, tai grįžtame į savo žemę, nenorėdami ardyti sudarytos su jumis taikos”.
  Po lettonų pasitraukimo teutonai atsigręžė į pilį ir rado seniūnus (žiemgalių) išžudytus. Likę pilyje, pamatę, kad seniūnai nužudyti, nebenorėjo iš jos išeiti. Prasidėjo naujas mūšis. Lėkė strėlės; lyviai ir lettai iš bolverko užmušė daugelį apsiaustųjų. Degė laužų ugnis, pakastas pylimas su įtvirtinimais išvirto. Apsiaustieji, matydami, kad toliau gintis nebegalės, visą naktį atkakliai prašė duoti jiems tokią taiką, kad jie galėtų išeiti iš pilies ir liktų gyvi. Vyskupas ir hercogas su visa kariuomene jų pasigailėjo ir pasiuntė jiems į pilį kryžių. Apsuptieji juo patikėjo ir pažadėjo niekad ateityje nebesuteršti šventojo krikšto paslapties ir išėjo iš pilies su žmonomis ir vaikais ir išsivaikščiojo po savo kaimus. Kariuomenė suėjo į pilį, paėmė pinigus, daiktus, arklius ir galvijus; lyviai ir lettai nieko čia nepaliko, viską pasiėmė. Sudeginę pilį, jie su savo grobiu grįžo į Livoniją dėkodami Viešpačiui už atsikeršijimą tai klastingai tautai, kuri, sulaužiusi duotą žodį, atsimetė nuo Kristaus tikėjimo, paniekino krikštą ir be baimės ėmė laikytis pagoniškų papročių. <…> (Livonijos kronikos, 1991: 114-116; Heinricus de Lettis, Chronicon Livonicum vetus, 1740: 135-136).

  Po sėkmingos keršto kampanijos prieš Mežuotnę, Kalavijuočių ordinas su lyviais ir latgaliais nukreipia pajėgas į šiaurinius nepaklusniuosius kaimynus:
<…> Grįžę iš Semigalijos (de Semigallia), rygiečiai vėl prisiminė visa pikta, ką buvo padarę Livonijos bažnyčiai garieniečiai ir oziliečiai, ir, davę dvi savaites poilsio tiek sau, tiek žirgams, vėl surinko didelę kariuomenę <…> (Livonijos kronikos, 1991: 116; Heinricus de Lettis, 1740: 136).

  Apie 1225 m. įvykius:
<…> Užėmus stipriausiai sutvirtintą Tartu pilį ir nukovus visus estus ir rusus kartu su [jų] kunigaikščiu, rygiečių ir vokiečių ėmė bijoti visos aplinkinės žemės ir visos gentys, kurios juos supo. Ir visi pasiuntė savo pasiuntinius su dovanomis š Rygą, tiek rusai, tiek estai iš Pamario ir Saremos, žiemgaliai ir kuršiai, taip pat lietuviai, siekdami sudaryti su jais taiką ir sąjungą, būkštaudami, idant neištiktų Tartu likimas. <…> (LII, Mindaugo knyga, 2005: 107).

  1225 m. popiežiaus legato Vilhelmo Modeniečio vizitas Livonijoje, Žiemgaloje ir siūlymas Viestartui priimti krikštą.
<…> Atėjo pas jį taip pat pašauktas semigalų valdovas Vistardas (Westhardus, Semigallorum princeps); jį kvietė į Jėzaus Kristaus tikėjimą daugeliu paaiškinimų ir ilgai trukusiais pašnekesiais, tačiau Vistardas, užkietėjęs savo netikėjime, nesuprato išganingų žodžių ir vis dar nepriėmė krikšto, žadėjo tai padaryti ateityje ir pasiėmė į Semigaliją legato pamokslininką. Iš visų aplinkinių žemių ėjo pasiuntiniai pasižiūrėti Romos dvaro legato. <…> Po Jėzaus krikšto šventės, kada sniegas ir šalčiai šituose šaltuose kraštuose kelius padarė patogius keliauti, legatas su klierikais ir tarnais išvyko iš Rygos, pasiėmęs Semigalijos vyskupą Lambertą, Rygos bažnyčios probstą Joaną, taip pat Rygos miestiečius, kai kuriuos brolius riterius ir daugelį kitų. <…> (Livonijos kronikos, 1991: 144; 145; Heinricus de Lettis, Chronicon Livonicum vetus, 1740: 174).