Po skaudaus pralaimėjimo 1259 m. Durbės mūšyje, Ordino brolių įgula palieka Duobės pilį. Žiemgaliai pasinaudoja politine padėtimi ir ruošiasi dar vienam sukilimui.

<…> Ir Duobelėje * (Dobênen) gyvenę broliai
Apleido savo pilį.
Netrukus jie iškeliavo
Į krikščionių žemę.
Neliūdėjo dėl to žiemgaliai. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 281; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 168).

    1264 m. ordino broliai surengia žygį į šaltiniuose neįvardintą pilį Žiemgaloje. Grįžtančius atgal, juos miško užtvarose, sumuša žiemgaliai.

<…> Tą kariuomenę kai siuntė,
Kad eitų kariauti Kuršo,
Pats rengėsi su savo
Broliais, drauge ir piligrimais,
Konradas Mandernas, magistras,
Nukariaut žiemgalių kraštą.
Daug liaudies jisai surinko,
Jie noriai su juo išvyko.
Kai pasiekė tą kraštą,
Viską plėšė, viską daužė,
Ką galėjo tik prieiti.
Betgi teko pastebėti,
Kaip ne vienas gudriai spruko,
Daug tulžies širdy turėdamas,
Broliams keršyti norėdamas.
Taip jie stojo gintis.
Užvertė medžiais kelius,
Didelius, mažus takus.
Užtvaras didžias sukirto
Daugeliui krikščionių pražūtingas.
Magistras tuomet prisiplėšęs,
Žiemgaliams nesipriešinant,
Su kariuomene savąja
Namo vykt ketino.
Jie užtvarą prijojo tvirtą,
Jų pražūčiai sukirstą.
Čia juos didele jėga priešai
Užpuolė netikėtai.
Magistras ir piligrimai,
Ir visi ten buvę broliai,
Liaudis ir ginklanešiai,
Į būrį susirikiavę greitai,
Apsiginsią jie galvojo
Nuo žiemgalių karių.
Bet jau pačioje pradžioje
Sužeidė jų daug žmonių.
Baisi nelaimė čia įvyko,
Net šeši šimtai jų krito,
O su jais dvidešimt brolių.
Kokie vardai jų bebūtų.
Dievas juos paguosti turi.
Bet pasakojimą aš tęsiu.
Kas toje nelaimėje gyvas liko,
Į savo kraštą skubiai vyko.
Per miškų tankmes ir pelkes.
Taip kai kuriems didvyriams
Išsigelbėti drąsa pavyko.
Žiemgaliai ne vieną vyrą
Paleido už išpirką.
Brolių žmonės grįžo
Nesustodami į Rygą.
Apie poilsį negalvojo.

Magistras kai sugrįžo
Ir tik Rygą pasiekė,
Su broliais pasitaręs,
Greitai pasiuntinį siuntė.
Šitas pasiuntinys skubiai
Vyko palei pat pajūrį.
Pėsčiomis ir raitomis
Išilgai pakrantės skubėjo,
Kol tą krantą jis priėjo,
Kur kariuomenė stovėjo.
Kai tik broliai pastebėjo
Pasiuntinį čia atbėgant,
Jie nujojo jo sutikti.
Kai su tuo narsuoliu susiėjo,
Naujienų jie jo klausinėjo,
Kaip pavykęs jiems tas žygis,
Prieš žiemgalius padarytas.
Jis kalbėjo: “Aš sakau jums,
Pralaimėjome tą mūšį.
Dabar kilti jums jau laikas:
Mat žiemgalių kariuomenė
Jus čia prie jūros pulti nori”.
Kariuomenė beregint susiruošė
Ir suskato tuoj žygiuoti,
Jūros krantu ji ėjo,
Kol namo visi parėjo.
Iki pat Dauguvos kelionėj
Jokio priešo nesutiko.
Su visu grobiu atvyko.
Visi kariai džiaugėsi labai,
Rygon sugrįžus jau tikrai
Visi jų rūpesčiai išnyko.
Moteris, vaikus ir vyrus,
Žirgus ir galvijus
Lygiomis pasidaliję,
Džiaugsmo daug patyrę,
Grįžo sau namo kiekvienas. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 301-302; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 200-201).

    Ordinas keičia puldinėjimų taktiką ir pastato strateginę pilį savo naujiems išpuoliams-Jelgavos pilį.

<…> Kai metai kiti atėjo (1265 m.),
Magistras sugalvojo
Ir su kariuomene išjojo
Į žygį prieš žiemgalius.
Didelė buvo kariuomenė,
Tam žygiui magistras ruošėsi
Išties ilgą laiką.
Turiu jums šitai pasakyti.
Prieš žiemgalius, keturios mylios
Nuo Lielupės (Semegaller Â) (didžioji žiemgalių upė) kranto
Jis įkūrė tvirtą pilį.
Negalėjo tai patikti
Nė vienam žiemgalių vyrui,
Pyko jie dėl to audringai.
Pilis Jelgava (Mytowe) vadinta
Prie žiemgalių sienos pastatyta,
Visiems žiemgalių žmonėms
Didį skausmą ruošė.
Magistras tuoj išrinko
Brolius ir ginklanešius,
Kurie žaidimą pradėti drįso,
Jiems pasilikti čia nurodė,
O pats į Rygą grįžo.
Tuo tarpu visi žiemgaliai
Spruko į pilis savąsias
Nuo svečių nekviestų,
Taigi nuo brolių ir jų būrių.
Iš pilies jie tos žiemgaliams
Daugel nuostolių padarė
Rytą vakarą – kas dieną.
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 302-303; Livländische Reimhronik/Atskaņu hronika, 1998: 202).

    1265 m. Mūšis prie Jelgavos.

Konradas Mandernas, magistras,
Žygį surengt sumanė
Į žiemgalių šalį,
Tai paskelbė jis broliams,
Kurie atvyko uoliai.
Ir su jais pasitaręs,
Išsiruošė į žygį.
Žiemgalius pult norėjo.
Kai jų kraštą jis priėjo
Su sava kariuomene,
Jį smarkiai nuniokojo,
Prisiplėšė ten daug gėrybių,
Žiemgaliai daug nuostolių patyrė.
Ten baisius gaisrus sukėlė,
Kaimus ir javus degino.
Žiemgaliai dėl to labai pyko,
O magistras džiūgavo.
Ir į Livoniją su kariais
Pasuko jis – tai gerai.
Jam tuomet galvon atėjo
Atsiskirt toliau nuo būrio,
Priešakyje šiek tiek joti
Ir kur reikia pataisyti
Tiek takus, tiek tiltus.
Jis kalbėjo vienam broliui:
“Priešakyje noriu joti,
Pasiėmęs, jums sutinkant,
Pagalbą atitinkamą,
Pataisysiu aš ten tiltus,
Į dalis sulaužytus.
Jei žiemgaliai pasirodytų,
Apsigint susirikiuokit
Ir ragu man trimituokit,
Kuris ženklu yra skirtas,
Atskubėsiu su saviškiais.
Jokio pasiuntinio nesiųskit,
Ką jums kalbu darykit,
Jokite lėtai ir nieko nesivykit”.

Magistras iš ten nujojo
Per labai platų šilyną.
Jis tą darbą dirbti geidė,
O kariuomenė jį sekė.
Pasitraukęs nuo savųjų,
Pamatė jis žiemgalių būrį,
Kurie mišku įnirtę ėjo.
Jie įsiveržt skubėjo
Tarp magistro ir jo kariuomenės.
Tuoj gintis pasiruošė broliai.
Gelbėti negalėjo jų magistras,
Kelias buvo jam užkirstas.
Širdį jam labai skaudėjo,
Su būriu savu stovėjo.
Su juo buvę tą valandą,
Jam patarimą davė
Jelgavos pilin joti
Ir čia kariuomenės laukti,
Bet atgal jau nebegrįžti.
Jis patarimo jų paklausė,
Dėl to vėliau gailėjos
Ir liūdnas Jelgavon nujojo.
Aš dabar jums pasakysiu,
Kas su broliais atsitiko,
Tais, kurie miške paliko,
Kaip jūs esat jau girdėję.
Nelaimę jų apsakyt sunku:
Nukauta buvo daug žirgų.
Bet jų jie palikti
Mėgino gintis ten pėsti.
Pagonių buvo didelė jėga,
Liaudis smarkiai išgąsdinta
Į mišką ėmė sprukti.
Broliai tuo tarpu ketino
Ne vieną gelbėti vokietį
Riteriškuoju papročiu.
Šių jau trejetas buvo kritę.
Broliai nelaimėj laikėsi
Ir narsiai gynėsi
Prieš kariuomenę pagonių.
Ką daugiau man besakyti?
Čia žuvo dešimt brolių
Ir dar daugiau narsuolių,
Vieni į mišką bėgo,
Kiti jau negyvi gulėjo.
Kai kurie iš ten ištrūkę,
Į Jelgavos pilį spruko
Ir sveiki atgal sugrįžo.
Magistras dėl to nudžiugo.
Į Rygą jis sugrįžo greitai,
Priėmę jį čia garbingai.
Taip pasibaigė tas žygis,
Ten žuvusiųjų sieloms
Tepadeda Dievas. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 303-304; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 202-204).

    1269 m. Livonijos ordinui sutelkus didžiules karines pajėgas Žiemgalos užkariavimui, laikinai užkertamas kelias netikėto lietuvių įsiveržimo į Saremos salą ir netolies įvykęs Karusės ledo mūšis.

<…> Kai sulaukta antrų metų,
Magistras vėl pradėjo kviesti
Visus draugus savuosius,
Kad prieš žiemgalius žygiuotų.
Su jais pasiekė tą kraštą.
Bet čia kitokią žinią jis išgirdo.
Ji buvo apie lietuvius.
Jie pasirodė nelauktai
Su savo kariuomene plačiai. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 308; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 210).

    Livonijos ordino magistro Valterio Nordeko vadovaujama kariuomenė 1271 m. užima Tervetės pilį. 1272 m. pavasarį, per šv. Velykas, magistras žygiuoja į Mežuotnę, kuri pasiduoda be kovos. Tais pačiais metais ordino kariuomenė nusiaubia ir užima Raktės pilį. Žiemgaliai priversti sudaryti taikos sutartį bei krikštytis.

<…> Žiemgaliams jis pakenkė labai,
Kaip apsakysiu jums nūnai.
Jo komtūrai vieną dieną
Pas jį atvyko tartis,
Savo būrius atsivedę.
Mat po visą savo kraštą
Buvo siuntęs pakvietimus.
Ir iš Talino atvyko
Daug kilnių pas jį didvyrių.
Kariuomenei susirinkus,
Jo sumanymas paskelbtas;
Tuoj išsirengė į žygį
Žiemgalių kraštui užpulti.
Kai atėjo prie Tervetės (Terweten),
Viską tinkamai išžvalgęs,
Tuoj jų pylimą puolė.
Kariuomenė nedvejodama juo sekė.
Ir paėmė jie Tervetę.
Ten nukovė jie daug vyrų,
Tie gyvent pamiršt turėjo.
Broliai tuomet užvaldė pilį,
Aprūpino ją maistu,
Kaip pilis aprūpinti reikia.
Magistras Rygon sugrįžo
Ir su kariuomene sava
Sugalvojo naują žygį.
Į Mežuotnę (Mezoten) ketino vykti.

Kai Velykos tik praėjo [1],
Po visą kraštą žinią siuntė.
Broliai greitai pas jį atėjo,
Ir liaudis, ir piligrimai.
Laivuose visi susėdę,
Į Mežuotnę keliavo.
Kai tiktai tenai nuėjo,
Tuoj pasidavė pilis ta,
Iš jo malonės laukdama.
Kariuomenei tas patiko.
Broliai iš pilies gabeno
Moteris, vaikus ir vyrus,
Ir ką tiktai rado gero;
Paėmė visas gėrybes
Ir linksmi atgal keliavo.
Bet taika trumpai tetruko,
Greit kariuomenę jis siuntė
Vėl į žiemgalių kraštą.
Kai nuėjo į Tervetę,
Iš pilies su savim ėmė
Jie narsius žiemgalių vyrus
Ir toliau paskubom žengė
Raktės (Ratten) pilies kryptimi.
Į ją greitai įsilaužė
Ir sudegino lig žemės.
Su savimi iš ten jie ėmė,
Ką tiktai surast įstengė
Tuo laiku pilyje.
Tą pilį suniokoję,
Į Livoniją jie atjojo.
Po to, laikui neilgam praėjus,
Žiemgaliai panorėjo
Vėl priimti krikščionybę.
Ir gailėjosi nuoširdžiai,
Ką padarę jie prieš tai.
Prašė jiems uždėti duoklę,
Kurią duoti privalėjo,
Su broliais taikoje gyvent norėjo.
Magistras tuomet sutiko
Už duoklę taiką duoti.
Jie visi buvo tuo patenkinti.
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 311-312; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 215-216).

    Žiemgalių prievolininkai dalyvauja 1279 m. ordino žygyje į Traidenio Lietuvą, bet pasitraukia iš jų gretų Aizkrauklės mūšyje.

<…> Su tąja kariuomene
Prieš lietuvius išjojo
Tarnauti mūsų Motinai.
Kuršių irgi daug atėjo
Ir žiemgaliai sujudėjo,
Stropiai ruošdamiesi žygiui.
Matės kaip šalmai žibėjo
Ir šarvai stiklu spindėjo
Toj kariuomenėj galingoj. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 316; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 222).

<…> Tuo metu pastebėta,
Kad žiemgaliai iš mūšio bėga,
Nebeliko jų nė vieno
Iš visų jų tą dieną.
Krikščionys dėl to labai liūdėjo.
Pastebėję tą pagonys,
Dar stipriau savo būriais puolė. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 318; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 224).

    1279–1280 m. prasideda eilinis žiemgalių sukilimas. Nameisio vadovaujami žiemgaliai netikėtai užpuola Tervetės pilį ir po keturių dienų apgulties atkovoja ją.

<…> Kas Žiemgaloje įvyko,
Iš dalies aš apsakysiu:
Kai magistras Ernestas žuvo
Ir daug kitų nuo kalavijo smūgio,
Iš žiemgalių gi niekas nekrito,
Mat prieš mūšį jų neliko.
Tai pasninko metu įvyko
Kai nauja žolė sužaliavo,
Tuoj susitarė žiemgaliai
Išduoti Tervetę.
Ta pilis jų žemėj stovi.
Tai įvyko vieną rytą,
Jų iš anksto nustatytą.
Ką tik priešpily sutiko,
Tą jie suėmė ir kirto,
Kas tiktai krikščionis buvo.
Šalkas Bertoldas ten gyveno,
Jį žiemgaliai pamėgo,
Mat kaip geras šaulys garsėjo,
Naudingas būti jiems galėjo.
Gyvybę jam dovanojo,
Jei prie jų prisidėt galvojo,
Džiaugdamasis tą padarė.
Pilį žiemgaliai užvaldę,
Greitu laiku joje atrado
Daug strėlių, kilpinių.
Jie priešpilyje buvo sukrauti.
Kai krūvon sugabeno daiktus jie,
Kilpiniais džiaugėsi labai.
Nedoras krikščionis Bertoldas
Šaulių tiek išsirinko,
Kiek kilpinių ten surinko.
Kas šaudyti nemokėjo,
Mokytis su juo turėjo;
Lanką tempti ir iššauti.
Už tai leido jam gyventi.
Ilgą laiką tuos ginklus
Broliai turėjo pilyje sudėtus,
Vyriškos drąsos kupini
Norėjo juos laikyti,
Kad save apgintų.
Tuo metu čia žiemgalių
Daug atėjo iš visur karių;
Siuntė juos Nameisis (Nameise),
Kuris jų buvo kunigaikštis (houbetman).
Net apsakyt yra sunku,
Kiek jis šiuo neilgu laiku
Ir šlovės, ir pagarbos
Nuo brolių susilaukė.
Jiems atlygino apgaule.
Dėl to jo giminė liūdėt turėjo,
Kaip netrukus paaiškėjo.
Jis tiek pridarė nedorybių,
Kad teisingai jam buvo skirta
Dėl tų nuodėmių numirti.
Iš krašto Nameisis turėjo sprukti,
Apie tai vėliau išgirsit.
Dabar pasakojimą šį baigiu
Ir tuoj pat kitą pradedu.

Kai atėjo čion žiemgaliai,
Kaip man teko sužinoti,
Pasiėmę ietis, skydus,
Bandė pulti pačią pilį.
Tuomet penkiolika brolių
Gyveno tame konvente.
Dalis prieš tai užmušta buvo,
Likusiuosius jie apsupo
Toje pilyje užspeistus.
Šie gintis bandė atkakliai,
Buvo tai narsūs kariai.
Gynėsi, nors buvo jų mažai,
Naudojami kilpiniai ir lankai,
Taip pat akmenimis svaidė priešus;
Kurie tik pernelyg priartėjo,
Gyvi sugrįžti negalėjo.
Ant sienų jie pakilo,
Vartus ir griovį gynė.
Bet Nameisis nenusileido,
Jis saviesiems liepė šaudyt.
Broliams buvo nežinoma,
Kad tas šuva netikėlis
Buvo krikščionis palikęs.
Jie to visai nesitikėjo,
Kad tie šaudyti galėjo.
Tuo norėjo naudotis
Ir negalvojo dengtis.
Bertoldas gi nežiopsojo
Ir per trumpą valandėlę
Žeidė šaudamas ne vieną,
Tie gintis toliau nebegalėjo.
Bet kiti atidžiau žiūrėjo,
Gindamiesi šaudė, sviedė
Taip, kad priešintis įstengė
Iš viso ketvertą dienų.
Bet pasakyti reikia tiesiai,
Buvo jų per mažas skaičius.
Tarpusavyje pasitarę manė
Gyvybę pavojun pastatyti
Ir iš šios pilies pasitraukti.
Vienas narsus vyras pasisiūlė
Ir malūną jis pakūrė –
Prieš pilį šis stovėjo.
Broliai sėkme pasitikėjo
Ir į pilį ugnį pernešė.
Kai pilis pleškėt pradėjo,
Taip visų valia reikėjo,
Viena moteris tą pamatė,
Buvo tai vienuolė sesė;
Gyvastį gelbėt norėjo,
Nuo mirties pabėgt tikėjos.
Ji nuo užtvaros šoko,
Bet įkrito tarp sienojų
Ir ugnyje supleškėjo.
Te sielą laimina jos Dievas.

Broliai vartus atidarę,
Prieš save priešus pamatė,
Įnirtę prieš pilį stovėjo.
Bet ir broliai dar turėjo
Žmonių savo būryje.
Kai Nameisis šiuos pamatė,
Jis saviesiems šitaip sakė:
“Narsūs vyrai, dabar pulkit
Uoliai šitą brolių būrį”.
Jis rimtai jiems tą pasakė.
Džiaugėsi tuomet žiemgaliai
Dėl to įvykio nelaukto,
Kad pilis ugny skendėjo.
Jie ir brolius pastebėjo
Stovinčius mažu būriu,
Jie įsiveržė į gretas jų.
Broliai gynėsi toliau,
Bet išmušti buvo tuojau.
Daug į nelaisvę paėmė.
Taip mūšis tas pasibaigė.
Žiemgalių norai išsipildė.
O praėjus kuriam laikui
Jie savo teismą surengė.
Padarė ratą platų,
Broliui liepė eit į vidų,
O patys aplink stovėjo,
Jį ten pat sukapojo.
Kai kuriuos kitus brolius
Nusiuntė pas lietuvius.
Pilį atstatinėjo uoliai,
Kurią anksčiau valdė broliai,
Kaip apie tai jau skaičiau.
Puolimus tęsė jie toliau.
Ką daugiau čia besakyti?
Kai Rygoje tai sužinota,
Brolis Gerhardas nedelsdamas,
Magistro vietoje būdamas,
Pas save surinko brolius.
Jų išklausė patarimo,
Vieną brolį išsirinko
Ir į Prūsiją skubiai siuntė.
Rado magistrą Elbinge,
Didžiojoje kapituloje.
Brolis Klosas jiems kalbėjo.
Apie tai ką jums šnekėjau,
Ir ką dabar baigiu sakyti,
Kas žiemgalių krašte įvyko.
Jo kalbą viešai išklausė.
Pranešimą šį pabaigęs,
Jis pradėjo kitą skelbti
Ir į kraštą magistrą pakvietė.
Šiais žodžiais jam pasakė:
“Norint šalį tą apginti,
Kad niekas niokoti nemėgintų,
Reikia brolių ten pasiųsti,
Kitaip teks greitai išgirsti
Dar blogesnių naujienų”.
Taip jis jiems tuomet pasakė.
Brolis Konradas Foichtvangenas,
Magistras, pamaldus vyras,
Pranešimą šį apsvarstė,
Mintis į Dievą nukreipė.
Jis kalbėjo: “Noriu juos paguosti,
Kad pradėtų visi džiaugtis,
Kurie yra Livonijoje.
Daug yra tokių jaunuolių,
Kurie sutiks ten vykti noriai”.
Ir tuojau jis ėmė brolius,
Tuos, kurie iš Vokietijos
Buvo čion tuomet atvykę.
Juos skubiai Livonijon pasiuntė,
Kaip jam broliai patarė.
Taip pat parinko brolių,
Kurie gyveno Prūsijoje,
Juos kartu į Livoniją
Siuntė su tais broliais,
Kurie su magistru atvyko
Neseniai, kaip jau išgirdot.
Linksmai pajūriu jie vyko,
Per Kuršą, tiesiai į Rygą.
Kai broliai apie tai sužinojo,
Kad į Rygą jie atjojo,
Priėmė labai nuoširdžiai
Ir beturčiai, ir turtingi. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 320-323; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 228-232).

    1281 m. magistro kariuomenės apgultis Tervetėje, Duobelėje ir mūšis ties Babote, Duobenės žemėje.

<…> Didelės narsos karys,
Pagonims nuostolius darė jis.
Nebepakeliamas jiems buvo.
Jis kelius gerai žinojo,
Daug kartų netikėtai jojo
Žiemgalių mušti į jų žemę,
Degino, jų turtą grobė
Tervetėje ir Duobelėje (vor Doblên und vor Terwetein).
Dažnai įvykdavo tai,
Kad priešus žadindavo nelauktai,
Puldavo juos atkakliai.
Vieną kartą taip nutiko:
Ruošėsi į karo žygį,
Brolių patariamas, skubiai
Pasiuntė pranešti kuršiams.
Jie, kai apie tą išgirdo,
Nieko nelaukdami pas jį atvyko.
Brolių vedėsi mažai,
Jų buvo keturi tiktai.
Taip išvyko jis į žygį
Duobelės (Doblêne) krašto naikinti.
Blogais keliais, per tankų mišką
Vedėsi jisai didvyrius,
Ant žirgų jojančius ir pėsčius.
Taip pat darė darbus kitus,
Statydami pakeliui tiltus.
Kai kurie iš vyrų tų
Maistą nešės ant pečių.
Vaitas labai išmintingas buvo:
Kai per užtvaras jie ėjo,
Kurie priešais kraštą stovėjo,
Maistą liepė čia palikti,
Kad jis jiems nebekliudytų.
Pasiėmęs mažą žmonių būrį
Ir vieną brolį, tas tiesa,
Jis į Duobelę žygiavo.
Jo kariuomenė paskui sekė.
Prie pilies vartų atvyko,
Ten stiprius vyrus užtiko,
Stojo jie su juo į kovą,
Jis jiems priešinosi uoliai,
Kovėsi labai narsingai.
Jam pasitraukt leist nenorėjo,
Daug žmonių jie ten turėjo.
Vaitą tai neramino,
Turėjo penkiasdešimt vyrų,
Tačiau su jais drąsiai puolė,
Taip, kad priešai ėmė bėgti
Ir už vartų pasitraukė.
Vaitą apėmė narsumas,
Daug kartų vartus puolė
Nutolęs nuo kuršių būrio.
Žiemgaliai kasdien daug kartų
Matė jį prie savo vartų.
Jų vienas pagaliau iššokęs,
Ietimi į šalmą vaitui smogė,
Taip, kad jis griuvo į dulkes.
Bet ten buvo vienas brolis,
Jis skubiai nuo savo žirgo
Ant žolės nusėdęs, pėsčias
Vaitui suteikė pagalbą.
Čia kariuomenė atskubo
Ir ginklu apgynė vaitą.
Prieš vartus išsirikiavusi
Su priešais ietimis svaidėsi
Iki pat pusiaudienio.
Daug žmonių čia mirtį rado.
Abi šalys smarkiai gynėsi,
Bet vaito būriui labiau sekėsi.
Tik dalis kuršių sužeista buvo,
Nieks iš brolių nepražuvo:
Iš tų, kurie su vaitu
Prie Duobelės atvyko.
Broliai su savo būriu
Prie pat pilies priėjo,
Gražioj aikštėj stovėjo,
Bet pilies pult nepradėjo.
Paruošė žirginių neštuvų
Sužeistiesiems nusigabenti.
Vaitas kai tiktai atsitokėjo,
Jau ant žirgo jis sėdėjo.
Kariuomenę tvarkingai surikiavo,
Ir ariergardu [19] apsaugojęs,
Į savo kraštą išžygiavo.

Nameisis paskum atskubėjo,
Būriu narsuolių vedinas.
Jų pasakyti negaliu jums skaičiaus.
Jis buvo jų vadu Tervetėj.
Neilgai delsęs nusprendė
Brolius grįžtančius pavyti,
Į žygį leistis jis skubėjo.
Geriausius vyrus jis turėjo,
Kokie tik tuo metu Duobelėj buvo.
Jėgų kelionėje negailėjo,
Nedaug tesiilsėjo,
Grįžtančius vilkstinėj brolius
Sekė ir greitai vijosi.
Kai pasiekė palydą,
Vaitui apie tai pasakyta.
Bet jis sunkiai tebesirgo,
Buvo liūdnos jojo mintys.
Tačiau jį Dievas paguodė
Ir jo negalia pasibaigė,
Vėl savy pajuto jėgą,
Džiaugsmas grįžo į jo širdį.
Tuoj kariuomenę sutvarkė
Ir nuo priešo gintis parengė.
Pėsti jie buvo išrikiuoti,
Žirgai gerai apsaugoti –
Jie neketino iš čia sprukti.
Čia Nameisis su saviškiais
Prieš juos atžengė iš miško.
Buvo drąsūs ir įtūžę
Visi, kurie su juo atkūrė.
Kai pastebėjo jie atjoję
Vaitą su kariuomene
Kautynėms pasiruošusį,
Nuo žirgų nusėdo
Ir rengėsi pėsti kovoti.
Brolius pulti jie norėjo,
Jų kariuomenė pavymui atėjo.
Vaitas buvo būrio prieky.
Kai tik jis pamatė priešus,
Puolęs vieną jų nudūrė –
Jų kariuomenė pakriko.
Ką daugiau čia besakyti?
Žiemgalių kariuomenės
Buvo daug iškapota:
Penkiasdešimt nukautų
Mūšio lauke paliko.
O kitiems kovos pakako –
Spruko jie į savo kraštą.
Broliams paliko tarsi įkaitus
Skydų kokius du šimtus.
Lyg kokie laukiniai žvėrys
Žiemgaliai namo skubėjo.
Tuo tarpu laimėtą grobį broliai
Pasidalijo su kuršiais,
Kiek tenai tuomet jų buvo.
Šalia pylimų pilies Baubočių (Baboten),
Jau senovėje suniokotos,
Vyko šitas mūšis.
Driekėsi aplink graži giria ir laukas.
Broliai, drauge ir kuršiais,
Namo vykdami džiaugėsi.
Ten juos puikiai pasitiko
Žygis tas tuomet pavyko. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 325-327; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 236-239).

    Ordinui lojalūs kuršiai aktyviai talkina vokiečių karo žygiams į Žiemgalą.

<…> Po to netrukus atsitiko,
Kad vėl į karo žygį ruošėsi
Vaitas kartu su komtūru.
Nedelsta dėl to ilgai.
Buvo išklausyti broliai;
Patarė jie ryžtingiausiai
Žiemgalių nesigailėti
Ir į Duobelę žygiuoti.
Taryba ši Kuldygoj surengta,
Ši pilis stovi Kurše.
Greitai pasiuntinius siuntė
Pasikviest į talką kuršius.
Gavę žinią apie žygį,
Atvedė jie daug narsuolių
Pagirin į vieną pievą,
Kuri buvo nurodyta.
Komtūras ir vaitas
Su broliais atžygiavo
Pas kuršius į tą pačią pievą,
Į kariuomenės rinkimosi vietą.
Ir ginklanešių daugybė
Drauge su broliais čia atvyko.
Kai kariuomenė susirinko,
Kelvedžius tuojau išrinko,
Tada patraukė karo žygin
Į Duobelės apylinkes.
Daug blogų kelių jie rado,
Pelkių ir miškų be galo.
Taip tuomet jiems išėjo,
Kad jie per paskutinią girią ėjo
Prieš pat išauštant dienai.
Parinkta vyrų tvirčiausių
Iš kariuomenėje žygiavusių;
Broliai kartu buvo paimti,
Vaitui visi jie buvo priskirti.
Savo žirgus jie ten paliko,
O patys Duobelėn greit vyko;
Žirgus vėliau jiems atvedė.
Vaitas su savo būriu,
Niekieno nepastebėtu,
Į patį kalną užkopė
Ir prasprūdo į priešpilį.
Žadino tuos, kurie miegojo,
Net surikt jie nevaliojo,
Iš viso vyrų ir moterų
Išžudė ir sugavo
Kokius tris šimtus.
Kas į pilį nenukako,
Į krikščionių rankas pateko.
Surinkę visą laimikį,
Jie sudegino priešpilį.
Tada atvyko į Duobelę
Komtūras su kariuomene.
Ten ir tų atvarė žirgus,
Kas į Duobelę žygiavo,
Kaip jau jūs girdėjot, pėsti.
Kai visi žirgus atgavo
Ir grobį krūvon sugabeno,
Kariuomenę vadai surikiavo
Ir Kuldygos link nužygiavo.
Taip kariuomenė brolių
Linksma namo sugrįžo.
Varėsi jie moteris ir vaikus,
Taip pat jų arklius, galvijus
Iš Duobelės į Kuršą.
Nes priešpilyje grobio gero
Jie tikrai daug surado.
Kai į savo kraštą grįžo,
Grobį skirstėsi po lygiai –
Tiek beturčiui, tiek turtingam;
Kiek ten jų buvo,
Kiekvienam laimikio kliuvo.
Taip pat Dievui dalį paaukojo
Ir jį už šią malonę šlovino.
Kai atgalios jie atkako,
Iš Duobelės, kaip supratot,
Liaudis į namus grįžo.
Broliai į Kuldygą vyko
Su savų žmonių būriu.
Kai tie, kurie namuose liko,
Juos grįžusius išvydo,
Liovėsi nerimavę.
Garbino visi drauge
Dievą dangaus karalystėje.
Liūdėjo tada žiemgaliai,
Kad iš Kuršo į Duobelę dažnai
Rengiami karo žygiai.
Bet pakeist to negalėjo:
Patyrė nuostolių jie didelių,
Dėl to buvo jiems labai skaudu.
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 327-328; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 237-241).

O Nameisis, žiemgalių vadas
Tervetėje, nusprendė
Už žiemgalių nelaimes atkeršyt.
Jis prie Dauguvos nujojo,
Didvyrių narsių sutelkęs
Vietos papročiu ginkluotų.
Žinios Jelgavą (Mittowe) pasiekė,
Tuoj iš čia Rygon liepė
Skubiai vykti pasiuntiniui.
Žinia tuoj pranešta maršalui.
Jis vadinos brolis Gerhardas,
Kacenelenbogeno ponas;
Be dėmės turėjo vardą,
Buvo ryžtingas ir išauklėtas.
Kai jis tuokart sužinojo,
Kad Nameisis pult galvoja,
Šiuo įspėjimu džiaugėsi.
Pranešti broliams pasiuntė,
Kad jie skubiai pasiruoštų.
Tam įsakymui atėjus,
Jie tuojau apsiginklavo;
Ir su savuoju būriu
Raiti išjojo į laukus.
Ten ir maršalas atvyko.
Prisijungė piligrimai,
Kai tik gavo šitą žinią.

O iš Cėsių vienas brolis
Buvo Rygon atkeliavęs
Su šimtu ginkluotų vyrų:
Jie prisijungė garbingai,
Kai tik žinią tą išgirdo.
Savo vėliavą jie nešės –
Raudonspalvę, baltu ruožu –
Kokia Cėsyse naudota.
Cėsys – tai pilis viena,
Kurios vėliava yra tokia.
Ji stovi latvių žemėje,
Kur moterys yra įpratusios
Raitos jodinėt kaip vyrai.
Tai yra tiesa tikra,
Tokia latvių vėliava.
Šių šimtinę tuokart į Rygą
Atvedė tarnaut su ginklu,
Kaip pasakojau visai neseniai,
Vienas brolis vadovavo jiems,
O šie pakluso jam mielai.
Su tuo būriu jisai atėjo,
Kaip jau sakiau, pas maršalą.
Maršalas paskyrė vieną aikštę,
Kariuomenę ten joti prašė.
Netoliese dvaras stovėjo,
Kuris nedaug žmonių turėjo.
Buvo ji arti miesto.
Kariuomenė jo prašymą įvykdė.
Jie ten stovėjo ligi soties,
Šaltas ir plikas buvo laukas.
Žvalgus tuomet išsiuntė,
Nameisis juos susekė
Ir vieną jų sugavo.
Jam blogai pasibaigę būtų,
Jei jo Nameisis nepažinotų.
Šis jį tuojau apklausinėjo,
Viską pasakoti liepė,
Kas dabar pas brolius vyksta.
Jis visaip išsisukinėjo,
Žiaurios mirties jis nenorėjo.

Buvo jau išaušęs rytas,
Kai patraukė jie į Rygą.
Čia Nameisis su savo kariais
Brolių vėliavas regėjo
Ir skydus jų įžiūrėjo,
Anapus laukų švytruojant.
Tad jie skubiai bėgti leidos,
Net nenužudė tenai žvalgo.
Į savo kraštą bėgt ketino,
Numetė į šalį skydus.
Nieks sulaikyti jų neįstengė,
Dviem būriais namo jie leidos.
Nameisis per kraštą bėgo,
Kitas būrys link upės skubėjo,
Kuri Lielupe (die Â) [2] vadinas.
Tas žvalgas taip arti brolių buvo,
Kad jų vėliavas matė plazdant;
Pas savo ponus grįžti troško,
Jis jiems šaukė, ranka mojo.
Maršalas prie jo priartėjo,
Žinias išgirsti jis norėjo,
Kas su juo buvo atsitikę,
Ar jis kur matė priešą:
Prašė tarti visą tiesą.
Tas atsakė: “Aš juos mačiau,
Vos ne vos iš jų ištrūkau:
Jie mane sugavę buvo.
Būčiau aš tenai pražuvęs,
Jei Nameisis nebūtų išgelbėjęs.
Jis su žiemgalių kariuomene
Traukė šias žemes terioti.
Vėliavas išvydęs klausė,
Ar čia didelė kariauna.
Atsakiau jam: brolių jėgos
Čia iš Estijos pakviestos
Ir dar latvių pasitelktos.
Tai patikt jiems negalėjo,
Mane užmušti jie norėjo,
Bet Nameisis jiems neleido.
Tada jie bėgt suskato,
O mane raitą paleido”.
Tuomet visi kariai kalbėjo:
“Mes dabar delsti neturim,
Gera naujiena mus nudžiugino”.

Tuoj kariuomenė surikiuota,
Paskui pagonis vykt galvota.
Maršalas pats priešaky jojo,
Pagonių pėdsakų ieškojo,
Tų, kurie Lielupe nujojo.
Vėliavos čia pat jį sekė.
Vijosi visi taip smarkiai,
Tarsi būtų akis išdegę,
Net žirgų daug nudvėsino.
Kaip aš patikimai sužinojau,
Pusiaudieniui dar neatėjus,
Maršalas jau priartėjo
Tiek, kad priešus regėt galėjo.
Su savo būriu juos persekiojo,
Priešai į krantą skubinosi.
Jiems bent tiek pasisekė,
Kad, jų trisdešimčiai įlūžus,
Jiems proto pakako
Arklius ant ledo palikti
Ir į krantą patiems bėgti.
Atsižadėjo, ką turėjo,
Niekam to grobio nereikėjo.
Priežastį jums pasakysiu:
Kas į ledą neįlūžo,
Tas tuojau į krantą skubo.
Maršalas tuos nusivijo,
O prie mesto grobio nesugrįžo.
Bet kitiems apkvaišo protas,
Jie visai nepaisė brolių.
Vos vandenyje pamatę
Arklius skęstančius, panoro
Sau juos pasiimt kaip grobį.
Maršalas tuomet nepastebėjo,
Kad menkas būrys su juo ėjo:
Brolių tik penki iš devynių
Kiek tame žygy buvo jų.
Trys ginklanešiai ir vienas
Geras riteris, pasišventęs
Dievui ir žmonėms.
Žodžius jo pasakysiu,
Prie Rygos išsakytus,
Kai pradėjo priešus vytis:
“Aš dar šiandien noriu nonoj
Eit prie dangiškojo sosto
Prie mūsų Mergelės
Gauti savo peną”.
Jis buvo piligrimų vadas,
Kilęs iš Vestfalijos.
Jo žirgas nuvarytas sustojo,
Atsiliko jis nuo brolių.
Sprukdamas laukais Nameisis
Čia prijojo upės krantą,
Riterį tuoj pastebėjo,
Su savo būriu prie jo skubėjo.
Tą riterį tenai užmušė,
Vėliau ilgai jį apraudojo.
Tada krantan Nameisis grįžo
Ir čia dar aštuonis išvydo,
Įžiūrėjo, kad ten broliai,
Vijos juos su savais smarkuoliais.
Kokius trisdešimt jų turėjo,
Paskui aštuonis narsiai skubėjo.
Broliai ir nepastebėjo,
Kad juos vejas būrys priešų.
Piktas Nameisis juos užpuolė
Ir daug žalos padarė:
Tris jų nukovė vietoj,
Du kitus, privertęs joti,
Į Tervetės pilį nuvarė.
Jų vienas buvo krašto maršalas.
Greitai paskui atskubėjo
Tie, kas vėliavą turėjo.
Ir kai prie arklių priėjo,
Kuriuos anie iš ledų ištraukt suspėjo,
Paklausė jų: “Kur maršalas?”
Žmonės atsakė: “Priešus vejas.
Didvyriai, skubėt jūs turit,
Maršalas su visai mažu būriu
Priešą nusivijo”.
Tuomet daugiau nedelsta,
Daug žirgų pentinais spausta,
Greit tą vietą prijojo,
Kur priešai riterį nukovė.
Ten pat jį apraudojo,
Bet toliau vytis nesiliovė,
Kol kitus nukautus aptiko.
Maršalo netekimas
Kėlė skausmą ir rūstybę.
Mielai būtų čia kovoję,
Jei pagonys būtų neišjoję.
Dar kiek laiko pasivijo,
Bet paskui Rygon sugrįžo.
Krašto maršalas buvo vėliau
Nugabentas į šalį giliau,
Pas karalių Traidenį,
Lietuvos valdovą.
Ten jam teko stot į kovą,
Kur abi pusės gyvybę paaukojo. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 328-331; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 241-245).

<…> Tada kariuomenė surikiuota
Ir su vėliavomis išžygiuota.
Į Žiemgalos patraukė šalį,
Į Duobele pavadintą pilį,
Jie ją tuojau pulti pradėjo,
Daug nuostolių priešai turėjo.
Kas tik priešpilyje buvo,
Beveik visi tenai pražuvo;
Į pilį pabėgt nespėję,
Savo kūnu užmokėjo.
Akmensvaidė įtaisyta
Ir prie griovių pastatyta.

Tada atėjo nauja žinia,
Kad iš Lietuvos kariauna
Į šiuos kraštus ateina.
Pasitvirtinus šiai naujienai,
Duobelės apgultis nutraukta,
Antpuoliu pilis nepaimta.
Akmensvaidė buvo sudaužyta,
O kariuomenei įsakyta
Ruoštis gintis nuo lietuvių.
Kai stabmeldžių būriai
Į apylinkę atskubėjo
Pavadintą Slankiakapiais [3] (Slackenkappen),
Ten ir brolių kariauna
Išrikiuota nužygiavo.
Kai jie taip arti suėjo,
Kad vieni kitus regėjo,
Stabmeldžiai pastebėjo,
Kad krikščionių jėgos stiprios,
Tad skubiai namo spruko.
Maršalas juos paskui vijos.
Bet tąkart kariuomenė
Klampion vieton pakliuvo,
Kur pelkė neužšalus buvo.
Kariams buvo apmaudu labai,
Kad priešas paspruko nelauktai.
Vyskupas Frydrikas taip pat liūdėjo,
Kad priešo vytis negalėjo.
Kam apie tai ilgai kalbėti?
Jie atgal Rygon pasuko,
Kur visi sveiki parvyko. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 331-332; Livländische Reimhronik/Atskaņu hronika, 1998: 246-247).

    1281 m. vasaros pabaigoje, magistras meta didžiules karines pajėgas, žygyje į Žiemgalą. Neatsilaikę, Tervetės pilėnai prašo taikos ir sutinka mokėti duoklę.

<…> Tai žiemos metu įvyko.
Kitais metais vėl magistras
Ruošė naują karo žygį
Prieš žiemgalius. Pats magistras
Jojo vyskupų prašyti,
O taip pat karaliaus vyrų,
Kad pagalbą jam suteiktų.
Palankumą jų įgijo,
Jam padėti pažadėjo –
Iš tikrųjų ištesėjo.
Tartu ir Lealio,
Taip pat ir Rygos vyskupai:
Jiems vieną dieną paskyrė
Pasiruošusiems atvykti.
Pasiuntinybės buvo išrengtos
Ir po visą brolių žemę išsiųstos.
Nurodyta vietiniams,
Kaip ir pilių įguloms,
Į Rygą susirinkti.
Kuomet laikas tas atėjo,
Kaip jau jums yra sakyta,
Iš tiesų visi atvyko.
Karaliaus vietininkas vyrų
Atvedė būrį garbingą.
Tas ponas Odevardas vardu.
Daug vėliavų plazdėjo
Iš visų šio krašto vietų.
Daug jų į Rygą atėjo.
Brolių taip pat nemažai sugužėjo
Su savo gražiais būriais.
Stojo ir Rygos miestiečiai,
Kaip nuo seno buvo pratę.
Piligrimai, Rygon atėję,
Noriai visi prisidėjo.
Vedinas riterišku būriu
Pats Ruveno ponas atkeliavo.

Kai kariuomenė paskirtą
Laiką buvo pasiruošus,
Iš Rygos tuoj išvažiavo –
Kas laivais, kas lauko žygiu –
Ir atvyko į Jelgavą (zûr Mitowen),
Į slėnį vieną gražų.
Čia visa kariuomenė
Buvo sutelkta plačioje pievoje.
Juos čia priėmė gražiai,
Kaip tikrus draugus, deramai.
Naktį pailsėjo jie gerai.
Ryto metą vos prašvitus
Atgiedotos šventos mišios.
Kariuomenei vadovavo
Magistras Konradas Foichtvangenas,
Tvarkė viską rūpestingai,
Surikiavo karo žygiui
Pagal vėliavas karius.
Pulti Tervetės jie vyko.
Pagonys pasiryžo
Priešais juos laukan išeiti.
Bet už tai jiems apmokėta:
Jie atgal buvo nuvyti,
Vienas žiemgalis (Semegal) liko gulėti.
Daug palapinių pasistatė
Lauke priešais Tervetę.
Viską žiauriai aplink niokojo.
Toks tada metas atėjo,
Kai rugiai buvo prinokę,
Kirto juos tuomet kaip žolę
Ir kariuomenei gabeno.
Vidurnakčiui atėjus,
Patys stabmeldžiai nusprendė
Priešpilį sudeginti,
Kad tuščia aplink pilį būtų.
Bet kariuomenė galinga
Apsupo visą pilį.
Kitą dieną padarytas
Apgulties bokštas ir pristumtas
Griovio link. Prieš tai magistras
Į Kuršą žmones siuntė
Ir kariuomenę jų pakvietė.
Tie prie Duobelės atvyko,
Priešai nenoriai juos išvydo,
Nes Žiemgalius dažnai kamavo,
Nekart dėl jų šie aimanavo.
Priešpilį jų sudegino
Ir atgal iškeliavo.
Po to pas magistrą jie atvyko
Pasirengę su savo ginklais.
Su jais ten buvo karių
Iš viso keturiolika tūkstančių.
Tuomet apgulties bokštas,
Kaip jums anksčiau sakiau,
Su piliadaužėm prie griovio pristumtas,
Stiprus puolimas taip pradėtas.
Prie griovių buvo suvežta
Daug šimtų vežimų malkų:
Užkurti aplink laužai.
Daugely vietų pilis degė,
Jie gesint ją narsiai bandė.

Dar puolimui nesibaigus,
Žiemgaliai prašyti ėmė,
Kad magistras malonėtų
Su jų karalium pakalbėti.
Krikščionybės gerovei
Jie nori mokėti duoklę,
Ir kaip anksčiau taikiai
Su krikščionimis gyventi.
Magistrui nepatiko ta kalba,
Jis suprato, kad tai klasta:
Pasitikėti jais neverta.
Daug kartų jie apgavo,
Veidmainiškai melavo
Ir krikščionis suvedžiojo.
Bet čia riteris garbingas
Ruveno ponas stovėjo.
Jie, pamatę jį, maldavo
Padaryti jiems malonę,
Kad magistrą paprašytų
Su jais taiką sudaryti, -
Jie norį gyvent teisingai.
Šalia buvo Rygos klebonas
Ir brolis pamokslininkas.
Juos Ruveno ponas pasišaukęs
Drauge nuėjo pas magistrą
Ir už žiemgalius maldavo.
Bet stovykloj broliai sakė:
“Mums dėl to tik skausmas būna,
Kai jie krikščionybės pageidauja”.
Ponas Ruvenas kalbėjo:
“Jūs dėl to tik turit džiaugtis,
Savo ūpą sutramdykit,
Tai visiems mums bus į gera”.
Priešingų kalbų nepaisant,
Žiemgalių noras buvo patenkintas:
Jie prašytą taiką gavo,
Pažadėję duoti duoklę
Ir niekuomet krikščionybei
Nieko bloga nedaryti.
Tuomet sutvirtinta buvo taika,
Su priesaikomis, kaip pridera.
Po to nedelsta per ilgai,
Tuoj kariuomenė skubiai
Apgulties bokštą išardė
Ir visi po namus išsibarstė.
Kai kariai Rygon sugrįžo,
Priėmė svečius magistras
Ir malonų tarė ačiū.
Konradas Foichtvangenas buvo
Doras ir garbingas magistras,
Daug riterių tą matė,
Į svečius juos meiliai kvietė.
Ir miesto arkivyskupas
Su svečiais turėjo būti,
Taip pat taurieji piligrimai,
Ponas Odevardas, karaliaus vyrai.
Visi priimti buvo garbingai.
Kai jų nuovargis praėjo
Ir draugystė sutvirtėjo,
Kas iš žygio buvo atėjęs
Iš Žiemgalos, kaip jau minėjau,
Netrukus iš Rygos išvyko
Ir linksmi namo sugrįžo.
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 332-334; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 248-251).

    Po šių įvykių Nameisis pasitraukia į Lietuvą ir dar tais pačiais metais veda lietuvių kariauną į Sembą.

Vyko visa tai rugpjūtį.
Paskui, atėjus rudeniui,
Pasiųsta į Prūsiją
Lietuvos kariuomenė.
Ją karalius Traidenis siuntė.
Vadovavo jai Nameisis.
Kirsburgu (Kristburgu) pilis pavadinta,
Ji Prūsijoje pastatyta,
Ten girdėjo jį ir matė.
Taip jisai taiką sulaužė,
Tervetėje sudarytą.
Jo priesaika nebuvo tikra.
Bet daugiau jis nebegrįžo
Į tą kraštą, kuris Žiemgala vadinas.
Taip buvo nutraukta taika,
Su žiemgaliais sudaryta. <…>
(LII, Mindaugo knyga, 2005: 334; Livländische Reimchronik/Atskaņu hronika, 1998: 251).

* Čia veikiausiai painiojama Duobenės (Dobên/Dobênen) pilis su Duobelės (Doblên/Doblêne) pilimi.

[1] Velykos 1271 m. buvo balandžio 5 d. (LII, Mindaugo knyga, 2005: 311 ¹³²)

[2] didžioji žiemgalių upė

[3] Tiksliai nelokalizuota vietovė Vakarų Žiemgaloje